1485 m. birželis

Mano sūnus turėtų atvykti netrukus. Ričardas iš Notingamo pilies nusiunčia priminimus visoms Anglijos grafystėms, kad nepamirštų pareigos jam, ir praneša apie Henriko Tiudoro grėsmę. Liepia visiems mesti šalin vietinius nesutarimus ir pasiruošti rinktis jam pašaukus.

Jis įsako Elžbietai palikti mane ir su seserimis keliauti į Šerif Hutoną, saugioje vietoje prisijungti prie našlaičių Klarenso hercogo Džordžo vaikų. Jis apgyvendina visus Jorkus saugiausioje vietoje, savo pilyje šiaurėje, kol pats kovos dėl jų paveldėjimo su mano sūnumi. Mėginu sulaikyti Elžbietą pas save — jorkiečiai parems mano sūnų tik kaip jos sužadėtinį, — bet mergina žaibiškai susiruošia, vėl apsivelka raudoną jojimo suknelę ir pasirengia palikti mane po valandos, o kai pasirodo palyda, ji kone šokio žingsneliu išskrieja į kiemą.

— Drįstu manyti, kad mes susitiksime, kai visa tai baigsis, — pabrėžiu, kai prieina prie manęs atsisveikinti. Pasirūpinu, kad jai tektų grįžti pas mane į didžiąją menę, pati sėdžiu versdama ją stypsoti kaip pavaromą tarnaitę.

Princesė nieko neatsako, tik žiūri į mane nuostabiomis pilkomis akimis lyg lauktų, kol baigsiu savo pamokslą ir ją paleisiu.

— Jeigu mano sūnus iš Velso įsiverš kaip drakonas ir sunaikins karalių Ričardą, jis taps Anglijos karaliumi. Jis ves jus ir tapsite karaliene. Jo valioje tai padaryti, — priduriu. — Dabar esate be vardo, jis suteiks jums vardą, jeigu panorės. Neturite titulo, o jis gali padaryti Anglijos karaliene. Jis bus jūsų išgelbėtojas, išvaduosiantis iš gėdos ir menkystės.

Ji linkteli, lyg gėda nebūtų moters prakeikimas.

— Bet jeigu Ričardas nugalės mano sūnų Henriką, jis pasiims jus savo sugulove ir pavėluotomis vedybomis grąžins gerą vardą. Būsite karalienė, ištekėjusi už vyro, kuris nužudė jūsų dėdę, jūsų brolius, kuris išdavė jūsų tėvo valią, ir yra jūsų priešas. Gėdingas likimas. Būtų geriau mirti kartu su broliais.

Iš pradžių pagalvoju, kad ji manęs neišgirdo, nes stovi nuleidusi akis į grindis ir net nekrūpteli išgirdusi tokią perspektyvą. Jos nė kiek nesujaudina, kad gresia ištekėti už jaunuolio, kuris jos nekenčia, arba žmogaus, kaltinamo jos šeimos išžudymu. Paskui ji lėtai pakelia akis, ir aš pamatau, kad šypsosi, nuostabiai šypsosi, lyg būtų linksma.

— Bet kuriuo atveju būsite sutepta, — sukrankiu. — Nepamirškite to. Viešai sugėdinta visiems prieš akis.

Bet džiaugsmas nedingsta jos veide.

— Taip, tačiau bet kuriuo atveju, sugėdinta ar ne, aš būsiu Anglijos karalienė, ir tai paskutinis kartas, kai sėdite mano akivaizdoje, — rėžia Elžbieta mane apstulbindama. Jos pasitikėjimas savimi neapsakomas, jos akiplėšiškumas — neatleistinas, jos žodžiai — siaubingai teisingi.

Tada ji tūpteli, niekindama atgręžia nugarą ir išeina iš didžiosios menės į kiemą, kur saulėkaitoje laukia kareiviai, turintys nugabenti ją labai toli.

Tenka pripažinti, palieka mane netekusią amo.

Grįžta vyras, paniuręs.

— Negaliu likti, — įspėja. — Atėjau rinkti armijos. Šaukiu samdinius, veduosi į karą.

Vos kvėpuoju.

— Už kieno pusę kovoti? — tai viskas, ką sugebu išspausti.

Jis dirsteli.

— Žinote, to paties manęs paklausė karalius Ričardas, — atsako. — Karalius taip manimi abejoja, kad pasiliko mano sūnų įkaitu. Išleido rinkti žmonių tik gavęs Džordžą kaip garantiją. Teko sutikti. Turėsiu išvesti saviškius į mūšio lauką. Šios kautynės lems naują Anglijos karalių, Stenlių vėliava privalo ten plevėsuoti.

— Bet už ką? — klausiu vėl.

Jis nusišypso man, tarsi norėtų įtikinti po tokio ilgo laukimo.

— Ach, Margareta, — taria. — Koks vyras atsispirtų pagundai turėti posūnį Anglijos karalių? Kaip manote, kodėl vedžiau jus prieš šitiek laiko, jei ne tam, kad šiandien būčiau čia? Ginkluoju tūkstančius, kad pasodinčiau jūsų sūnų į sostą.

Jaučiu, kaip šyla mano skruostai.

— Atsivesite savo kariauną padėti Henrikui? — negaliu patikėti. Stenlis surinks tūkstančius, to pakaks nulemti mūšio baigtį. Jeigu Stenlis kausis už Henrį, jis tikrai nugalės.

— Žinoma, — patvirtina jis. — Negi kada manimi abejojote?

— Maniau, remsite tik laiminčią pusę?

Pirmą kartą per mūsų santuoką jis išskečia rankas, ir aš noriai žengiu į jo glėbį. Palaiko apglėbęs ir nusišypso.

— Jeigu kausiuos už jį, Henrikas bus nugalėtojas, — pareiškia. — Ar ne šito trokštate, miledi?

— Toks mano noras ir Dievo valia, — patikinu. — Tai ji bus įvykdyta, — patvirtina jis.